Myliu tik tuomet, kai esu atskiras ir brandus žmogus

Myliu tave

Myliu tave, todėl turi daryti viską, ko aš noriu.
Myliu tave, tad tu turi pasirūpinti mano jausmais.
Myliu tave, bet jaučiuosi silpnas, kai tu esi stipri, tad būk silpnesnė dėl manęs.
Myliu tave, todėl tu turi mane taip mylėti, kad patikėčiau, kad esu ko nors vertas. Tuo tarpu darysiu viską, kad įrodyčiau, jo nesu.
Myliu tave, todėl noriu, kad tu mane išgelbėtum.
Myliu tave, todėl esi man nuolat skolingas nesibaigiantį dėmesį, atidumą ir dar gėlių.
Myliu tave, todėl tavo kūnas priklauso man ir galiu laisvai juo naudotis.
Myliu tave, todėl būk namie tada, kai man tai patogu.
Myliu tave, todėl geriau žinau, kas tau patinka ir ką tu turi galvoti.

Turi man paklusti ir priklausyti. Nes aš myliu tave.

Myliu tave, bet neprisiimu už tave atsakomybės.
Myliu tave, bet turiu savo ribas ir jas saugau.
Myliu tave ir leidžiu tau klysti.
Myliu tave, tad tenka leisti griūti, kad išmoktum daug kartų atsikelti. O ir vaikščioti norėčiau, kad mokėtum savo, o ne mano kojomis.
Myliu tave, tad kai ateina laikas nebeduodu to, ką gali pats. Nebenešioju, nebežindau, nebeskaitau, nebepatariu, nesikišu, neieškau, nežinau geriau už tave, nesirenku, nelinksminu, neraminu, negailiu, nesprendžiu, nepadedu…. nedarau už tave to, ką jau gali ir moki pats.
Myliu tave ir tikiu, kad gali išbūti su savo jausmais, net jei tuo metu tai atrodo nepakeliama. Nebijau tavo jausmų. Esu šalia, jei to reikia.
Myliu tave ir tikiu, kad gali pasirinkti taip, kaip tuo metu gali geriausiai. Būna dėl tavo pasirinkimų liūdžiu, kartais skauda, kartais gedžiu, kartais džiūgauju ar didžiuojuosi, kartais iš tavęs mokausi. Bet visada gerbiu tavo pasirinkimus.
Myliu tave ir suteikiu tau ir sau erdvės būti.
Myliu tave, todėl tu turi pasirūpinti savimi, o aš – savimi.
Myliu tave ir noriu, kad augtum atskiru ir savarankišku žmogumi.
Myliu tave ir noriu augti kartu.

Tiesą sakant, tik taip ir galiu mylėti. Tik būdama atskiru žmogumi galiu iš tiesų susitikti su Tavimi. Tik taip galiu jausti, kad aš galiu ir tu gali. Kad kiekvienas galime už save.

Kartais girdžiu „visos mamos myli savo vaikus”. Visgi nemanau, kad gebėjimas mylėti prieinamas kiekvienam. Manau, kad iki meilės reikia užaugti. Mylėti – brandus veiksmas. Veiksmas! Ne jausmas. Tam kad elgčiausi brandžiai, turiu bręsti. O bręsti – dalykas rimtas. Jam reikia laiko, bet nepakanka vien jo. Reikia asmeninių pastangų ir tinkamų sąlygų. Bręstant tenka mokytis suvokti savo poreikius ir jais pasirūpinti, kad neužkraučiau jų kitam; mokytis suprasti savo sunkumus ir juos spręsti; suteikti pagalbą ir jos prašyti; mokytis rūpintis kitu ir peržengti save, tačiau savęs nepamesti ir neišduoti; mokytis suvokti savo ir kito žmogaus asmenines ribas bei jas gerbti; gebėti suvokti savo jausmus ir derinti jų priešybes; prisiimti atsakomybes už savo gyvenimą ir pasirinkimus. Ir sąrašas tuo nesibaigia.

Myliu tik tuomet, kai esu atskiras ir brandus žmogus. Būtent todėl visų mūsų meilė neretai tokia skaudžiai ribota.