gtag('config', 'AW-10899571300');

Atjauta sau – su kuo ji gali būti painiojama?

Ar kada nors susimąstėte, kokiu tonu vyksta dialogas su savimi mūsų pačių galvose? Ar mes su savimi kalbamės švelniai ir palaikančiai ar kaip tik atvirkščiai – nuolat baramės, sau priekaištaujame ar dar blogiau – prasivardžiuojame?
Praktikoje neretai tenka susidurti su įvairiais įsitikinimais apie atjautą sau. Kyla abejonės ar atjausti ir įsijausti į save išviso yra gera mintis, o gal atjautos gali būti per daug?
Mokslininkai randa stiprias sąsajas tarp atjautos sau bei tokių psichikos sunkumų kaip depresiškumas, nerimas, stresas bei mitybos problemos.
Manau, labai svarbu aptarti kelis klaidingus įsitikinimus, kurie neretai, bet nepelnytai siejami su atjauta sau:

1. Atjauta sau yra savęs gailėjimosi forma

Daugelis baiminasi, kad atjauta sau yra savęs gailėjimo forma. Tačiau savęs gailėjimas greičiausiai kalba apie žmogaus nuostatą, kad jis vientelis toks vargšelis žemėje, kuriam nutiko kažkoks sunkumas. Tuo tarpu, atjauta pripažįsta, kad gyvenimas būna sudėtingas pas visus ir kiekvienas laikas nuo laiko kenčia bei nepervertinam savo kančios dydžio. Tyrimai rodo, kad žmonės, kurie save atjaučia – žymiai greičiau pamato naujas ateities perspektyvas, o ne save „palaidoja“ anksčiau laiko, todėl yra psichologiškai stabilesni.

2. Atjauta sau padarys mus silpnus ir pažeidžiamus

Kitas klaidingas įsitikinimas yra tas, kad atjauta sau kaip mat padarys mus silpnus ir pažeidžiamus. Tiesą sakant, savęs atjauta yra patikimas vidinės stiprybės šaltinis, suteikiantis drąsos ir stiprinantis gyvybingumą. Tyrimai rodo, kad save atjaučiantys žmonės žymiai geriau susidoroja su tokiomis situacijomis kaip skyrybos, traumos ar lėtinis skausmas.

3. Atjausdami save, o ne tik kitus, pavirsime egoistais

Kai kurie jaudinasi, kad imdami atjausti save, o ne tik kitus, pavirs egoistais. Tačiau priešingai šiam įsitikinimui savęs atjauta suteikia jėgų atsidavimui santykiuose. Žmonės, kurie įsijaučia į save, yra jautresni ir rūpestingesni santykiuose su partneriu, konfliktų atveju jiems lengviau eiti į kompromisus ir atleisti kitiems.

4. Atjausdami save įtvirtiname savo silpnybes

Nors daugelis žmonių baiminasi, kad atjausti save – reiškia įtvirtinti savo silpnybes (pvz.: tapti tinginiu), realybė yra visiškai priešinga. Būtent nesugebėjimas elgtis maloniai su savimi, suteikti sau paramą ir supratimą, o ne pernelyg griežtą ir kaltinimą, veda mus į neviltį ir sunkumą dėti valingas pastangas. Nesugebėjimas būti ištikimu, nesugebėjimas ir nenoras atleisti sau atima iš mūsų vidinę jėgą, pasitikėjimą savimi, mainais į tai kelia nuolatinių abejonių dėl pasirinkimų ir sprendimų teisingumo. Tai jokiu būdu nebus stimulas energingai veiklai, bet, priešingai, prisidės prie nuovargio ir net nevilties.

5. Atjauta sau yra šiurpių dalykų pateisinimo forma

Kitas klaidingas įsitikinimas: „Atjauta sau iš tikrųjų yra šiurpių dalykų pateisinimo forma“. Tačiau apskritai savęs atjauta suteikia jums saugumo, kurio reikia norint pripažinti klaidą, o ne dėl to kaltinti ką nors. Tyrimai rodo, kad empatiški žmonės linkę prisiimti asmeninę atsakomybę už savo veiksmus ir yra labiau linkę atsiprašyti dėl priežasčių.

6. Atjauta sau gali pakenkti mūsų motyvacijai

Galiausiai, žmonės labai dažnai būna klaidingai įsitikinę ir bijo, kad atjauta sau pakenks jų motyvacijai. Vyrauja įsitikinimas, kad savikritika yra veiksminga motyvacija, tačiau tai nėra visai teisinga. Pernelyg didelė savikritika pakerta pasitikėjimą savimi ir galiausiai įtvirtina baimę bei nutiesia kelią į nesėkmę, o tai gali gerokai labiau neigiamai paveikti motyvaciją.

Sigita Tindžiulytė, klinikinė psichologė

info@depresijosiveikimas.lt

+370 682 51402

Privatumo politika
Ⓒ 2019 Depresijos įveikimo centras