Tėčiai ir depresija

Vis garsiau ir atsakingiau stengiamės kalbėti apie pogimdyvinę depresiją, kurią labai dažnai patiria mamos. Tačiau nemaža dalis tėčių taip pat išgyvena su depresija ir nerimu susijusius sunkumus perinataliniame laikotarpyje – nuo moters pastojimo iki tol, kol vaikeliui sueina vieneri metai (1).

Iki 1970-ųjų tėčio rolė apart biologinės buvo beveik neegzistuojanti. Buvo manoma, kad tėčiai, dėl to jog negali žindyti galbūt net nėra pajėgūs sukurti saugaus ir artimo ryšio su naujagimiu. Tad turbūt ne veltui, Vakarų šalyse tėčiai darbo dienomis vidutiniškai su vaiku praleisdavo tik apie 11-12 minučių, savaitgaliais – apie 25 minutes per dieną (2). Žinoma, laiko kiekis nebūtinai reiškia praleisto laiko kokybę, tačiau pažinti kūdikį, elgesio ypatumus ir poreikius, kurti ryšį reikalauja laiko ir dėmesio.

Keičiantis rolių suvokimui, moterų įsidarbinimo galimybėms ir sąlygoms, situacija ir tėčių įsitraukimas pradėjo kisti – pagal 2010m. atliktus skaičiavimus, tėčiai ir darbo dienomis, ir savaitgaliais su vaiku pradėjo praleisti vis daugiau laiko, vidutiniškai apie pusantros valandos, 3-7 kartus daugiau nei prieš keturiasdešimt metų (2). Ir nors tai gali pasirodyti, kaip vis dar mažas kiekis laiko, tėčių įsitraukimą ir šio santykio svarbą vaiko gyvenime ne taip ir seniai pradėjome pastebėti ir vertinti.

Tačiau, nepaisant to, jog literatūros šia tema per pastaruosius dešimt metų pradėjo itin sparčiai daugėti ir tėčio rolė yra laikoma lygiavertiškai svarbia, tėčių patirtys susijusios su nėštumu, su vaiko gimimu – vis dar retai garsiai aptariamos.

Tėčio savijauta yra glaudžiai susijusi su mamos, ir atvirkščiai. Tarp moterų, kurioms po gimdymo reikėjo pagalbos dėl nuotaikos sutrikimų, 42%, beveik pusė jų partnerių taip pat patyrė nerimo ir depresijos sunkumus, buvo labiau nervingi, hipochondriški bei uždari (3). Poroje, kur tėtis ar mama serga deresija, pasikeičia dinamika, pasidaro sunku išreikšti savo jausmus, žmonės užsidaro nuo vienas kito, rūpintis ne tik savimi, bet ir kitu tampa sunkiu iššūkiu, o kartu ir kitam susirgti depresija – rizika padidėja daugiau nei du kartus (4).

Svarbu, jog tėčio ir mamos psichologinė savijauta veikia ne tik vienas kitą, bet turi įtakos ir naujagimio vystymuisi. Jei tėtis ar mama jaučiasi prislėgti, jie daug mažiau laiko noriai skiria naujagimiui, pavyzdžiui, rečiau skaito knygeles, žaidžia ar kalbina. Ir nors gali pasirodyti, kad kol vaikas yra dar labai mažas, jam užtenka būti aprūpintu pagrindiais poreikiais kaip maistas ir šiluma, visgi ankstyvasis santykis jau formuoja vaiko gebėjimą kontroliuoti bei reguliuoti emocijas, lavina mąstymą. Tėvams patiriant depresiją, padidėja vaiko aplaidumo ir nepriežiūros rizika, nes pačiam išgyvenant sunkumus, darosi sudėtingiau atkreipti dėmesį ir suprasti bei atliepti kito poreikius (4). 

Taip pat, sudėtingais laikotarpiais, tokiais kaip naujagimio gimimas, vyrams pasireiškianti “užslėpta depresija” yra viena iš pagrindinių priežasčių susijusių su savižudybėmis vyrų tarpe (5). 

Tėčiai savo rolę dažnai supranta, kaip aprūpintojo, užtikrinančio šeimos finansinį stabilumą. Nėštumo metu, jei situacija ar lūkesčiai neatitinka siekiamos realybės, tampa sunku jaustis vertingu, vyras jaučiasi nepasiruošęs ar prastesnis už kitus.

Taip pat, didelė dalis vyrų dėl užsistovėjusių rolės sampratų, turi mažiau patirties rūpinantis vaikais, todėl artėjantis vaiko gimimas dažnai asocijuojasi su nežinia, pasimetimu ir įtampa. Nėštumo metu didžiausi pokyčiai vyksta moters kūne, ji gali jausti kūdikio judesius, ir nors tyrimai rodo ir vyrų hormoninius pasikeitimus šiuo laikotarpiu, jie visgi dažnai jaučiasi atitolę nuo nėštumo, lyg stebėtojai, kas tik prisideda prie rolės sampratos sumaišties. Gimus kūdikiui sau bei aplinkos keliami lūkesčiai, savęs suvokimas tėčio rolėje neatitinka realybės ir tai itin prisideda prie nerimo ir depresijos sunkumų rizikos (4).

Ir nors didžiausia pagalba tokiu laikotarpiu visai arti – stengiantis kiek įmanoma atviriau ir nuoširdžiau būti poroje, kreipiantis į vienas kitą pagalbos, tėčiai yra labiau linkę užslėpti savo išgyvenimus. Tai gali būti susiję ne tik su sunkumais suvokiant bei garsiai reflektuojant patirtis, tačiau ir stengiantis apsaugoti partnerę, ypač tuomet, jei jai pasireiškia pogimdyvinė depresija. Tai sukuria užburtą ratą ir naujagimio atsiradimo, rolės ir kasdienybės pasikeitimo iššūkis tampa be galo sunkiai pakeliamas.

Nors tėčių tarpe patiriami pogimdyvinės depresijos simptomai nėra plačiai išnagrinėti, dažnai iš šono tai gali atrodyti, kaip neįprastas elgesys, vadinamas “užslėpta depresija”, kuri gali pasireikšti:

• fiziniais sunkumais (galvos, skrandžio skausmu, virškinimo sutrikimais),
• stipriu polinkiu į alkoholį ar kitas narkotines medžiagas, 
• smurtu ir agresija, 
• valgymo sutrikimais,
• atsitraukimu nuo santykio su vaikeliu, 
• padidėjusiu nervingumu,
• itin stipriu įsitraukimu į darbą arba kaip tik, visišku nuo darbo atsitraukimu,
• suicidinėmis mintimis (6).

Drąsinti tėtį kuo labiau įsitraukti į vaikelio priežiūrą – prausti, rengti, jei įmanoma – maitinti.

Pasidalinti miegu – keistis vaikelio rūpinimųsi, kad kiekvienas galėtų, kiek įmanoma pamiegoti. Jei nėra galimybės, pasistengti įtraukti kitus šeimos narius ar draugus, kad tėvai galėtų pailsėti.

Remtis į vienas kitą, į artimuosius, leisti laiką drauge. Natūralu, kad įprasta kasdienybė keičiasi šiame laikotarpyje, bet prisiminti, jog tame nesate vieni.

Priminti, kad ir prieš gimdymą, ir po jo, tėčių patiriama depresija nėra išskirtinė – ją išgyvena 1 iš 10 tėčių (7) ir šiai būsenai palengvinti, gydyti yra veiksmingų būdų.

Svarbiausia, kai darosi sunku, kreiptis pagalbos – ar į vienas kitą, ar į artimuosius, ar prireikus, ir į specialistus.

1. Centre of Perinatal Excellence (COPE). (2017). National Perinatal Mental Health Guideline
2. Craig, L., & Mullan, K. (2010). Parenthood, gender and work‐family time in the United States, Australia, Italy, France, and Denmark. Journal of Marriage and Family, 72(5), 1344-1361.
3. Bruno, A., Celebre, L., Mento, C., Rizzo, A., Silvestri, M. C., De Stefano, R., … & Muscatello, M. R. A. (2020). When fathers begin to falter: a comprehensive review on paternal perinatal depression. International journal of environmental research and public health, 17(4), 1139.
4. Chhabra, J., McDermott, B., & Li, W. (2020). Risk factors for paternal perinatal depression and anxiety: A systematic review and meta-analysis. Psychology of Men & Masculinities, 21(4), 593.
5. Gold, K. J., Singh, V., Marcus, S. M., & Palladino, C. L. (2012). Mental health, substance use and intimate partner problems among pregnant and postpartum suicide victims in the National Violent Death Reporting System. General hospital psychiatry, 34(2), 139-145.
6. Baldoni, F., & Giannotti, M. (2020). Perinatal distress in fathers: toward a gender-based screening of paternal perinatal depressive and affective disorders. Frontiers in Psychology, 11, 1892.
7. Cameron, E. E., Sedov, I. D., & Tomfohr-Madsen, L. M. (2016). Prevalence of paternal depression in pregnancy and the postpartum: an updated meta-analysis. Journal of affective disorders, 206, 189-203.

Kitas klaidingas įsitikinimas: „Atjauta sau iš tikrųjų yra šiurpių dalykų pateisinimo forma“. Tačiau apskritai savęs atjauta suteikia jums saugumo, kurio reikia norint pripažinti klaidą, o ne dėl to kaltinti ką nors. Tyrimai rodo, kad empatiški žmonės linkę prisiimti asmeninę atsakomybę už savo veiksmus ir yra labiau linkę atsiprašyti dėl priežasčių.