83 % kandidatų prioritetas: darbo ir gyvenimo balansas – esminė sąlyga renkantis darbdavį.
„Remiantis 2025 metais atliktos tarptautinės apklausos rezultatais, iš 26 tūkst. apklaustųjų net 83 proc. darbo ir gyvenimo balansą (angl. work-life balance) įvardijo kaip esminį veiksnį renkantis darbovietę. Tai pabrėžia pastarųjų metų tendencijas darbo aplinkoje, kai darbuotojai vis dažniau reikalauja asmeninį gyvenimą atliepiančių sąlygų, kurios nebūtinai yra susijusios su darbo užmokesčiu. Pagrindinė subjektyviai suprantamo, patiriamo darbo ir gyvenimo balanso sąlyga – lankstumas bei laisvė rinktis, kada ir iš kur dirbti. Pastaraisiais metais tai tapo daugelio žmonių darbo pobūdžio norma ir siekiamybe.
Tačiau tai, kas anksčiau mokslinėje literatūroje buvo apibūdinama kaip balansas arba konfliktas tarp darbo ir gyvenimo, dabar vis dažniau apibrėžiama ne kaip konfliktas ar balansas, bet kaip darbo ir gyvenimo persipynimas (angl. work-life blending). Šis reiškinys siejamas su nuotolinio darbo plėtra, skaitmeninių technologijų naudojimu ir nuolatiniu darbuotojų pasiekiamumu.
Tyrimai rodo, kad šis reiškinys turi dvilypį poveikį: viena vertus, jis didina lankstumą ir suvokiamą autonomiją, kita vertus, stiprina vaidmenų konfliktą bei psichologinę įtampą. Informacinių ir komunikacinių technologijų naudojimas sukuria sąlygas nuotoliniam darbui, atsiranda daugiau laisvės renkantis fizinę darbo vietą, tačiau kartu formuojasi vidinis ir išorinis lūkestis būti nuolat pasiekiamu. Tai didina įtampą, o ribos tarp darbo ir gyvenimo dar labiau persipina ar net išsitrina.
Ribų persipynimas ir jų neapibrėžtumas reikšmingai veikia tarpasmeninius santykius. Darbo aplinkoje didesnis neformalumas gali sustiprinti tarpusavio pasitikėjimą, bendradarbiavimą ir psichologinį saugumą. Tačiau kartu mažėja vaidmenų aiškumas, o tai gali lemti santykių neapibrėžtumą (kolega ar draugas).
Tyrimai rodo, kad toks neapibrėžtumas gali didinti tarpasmeninę įtampą, konfliktų tikimybę ir emocinį išsekimą, ypač kai darbuotojų ribų suvokimas skiriasi, o kartu skiriasi ir lūkesčiai, ypač susiję su pasiekiamumu po darbo valandų ir bendravimo normomis.
Taigi, nors darbo ir gyvenimo balansas bei aiškių ribų tarp darbo ir asmeninio gyvenimo siekis yra itin svarbūs emocinei gerovei, tai, kaip suvokiame balansą ir kaip jis atrodo kasdienybėje, gali lemti, ar jis iš tiesų atliepia poreikius ir padeda suderinti darbą ir asmeninį gyvenimą, ar, priešingai, didina emocinio išsekimo, perdegimo ir mažesnio pasitenkinimo darbu riziką.
Analizuojant tyrimus, galima daryti išvadą, kad ne pats ribų persipynimas lemia neigiamas pasekmes, o ribų neaiškumas bei neįvardyti ir neišsakyti socialiniai ir organizaciniai lūkesčiai.”
– Psichologė Dominyka Urbaitė – Jokubienė
Literatūra
Allen, T. D., Cho, E., & Meier, L. L. (2014). Work–family boundary dynamics. Annual Review of Organizational Psychology and Organizational Behavior, 1, 99–121.
Dirks, K. T., & de Jong, B. (2022). Trust within the workplace: A review of two waves of research and a glimpse of the third. Annual Review of Organizational Psychology and Organizational Behavior, 9, 247–276.
Kossek, E. E., & Lautsch, B. A. (2018). Work–life flexibility for whom? Academy of Management Annals, 12(1), 5–36.
Sonnentag, S., & Fritz, C. (2015). Recovery from job stress. Journal of Organizational Behavior, 36(S1), S72–S103.
SurveyMonkey. (2025, November 11). Work-life balance statistics 2025: Data trends & expert advice.