Ar kada nors jautėtės taip, tarsi nuolat save „slepiate“ – kruopščiai stebite ir analizuojate socialines situacijas, kitus žmones, galbūt kopijuojate jų manieras, dirbtinai šypsotės ar žiūrite į akis vien tam, kad tik neatrodytumėte „keisti“ ir neapsikvailintumėte, jūsų neatstumtų? Grįžę namo, trokštate tik tylos ir vienatvės, nes net trumpas buvimas tarp žmonių išvargina iki išsekimo? Jei tai jums pažįstama, verta pasvarstyti – galbūt susiduriate su autistinio maskavimosi patirtimi.
Kas yra autistinis maskavimas?
Autistinis maskavimasis (angl. autistic masking, dar vadinamas camouflaging, compensation arba adaptive morphing) – tai sąmoningas arba nesąmoningas savo autistiškų bruožų slopinimas, siekiant atrodyti panašesniam į neurotipiškus (t. y. įprastos raidos) žmones. Skirtingai nei įprastas įspūdžio valdymas, kai siekiama sudaryti teigiamą įspūdį apie save, maskavimasis kyla kaip reakcija į visuomenėje vyraujantį autizmo stigmatizavimą ir tampa būdu išlikti bei jaustis saugiai.
Maskuoto autizmo raiškos iš pradžių buvo pastebėtos tiriant moterų autizmo ypatumus, tačiau vėliau paaiškėjo, kad maskuotis gali ne tik moterys, bet ir vyrai bei nebinarinės lyties žmonės – tiesiog moterys tai daro dažniau. Tokios autizmo formos dažniausiai pasižymi ne išoriškai matomais, o vidiniais, internalizuotais sunkumais – pavyzdžiui, dideliu nerimu, depresija, lėtiniu nuovargiu ar kitais fiziniais simptomais. Dėl šios priežasties maskuotas autizmas neretai lieka nepastebėtas ne tik paties žmogaus ar jo artimųjų, bet ir patyrusių specialistų. Net ir pats žmogus, jau žinodamas apie savo autistiškumą, gali sunkiai atskirti, kuris jo elgesys kyla iš maskavimosi, o kuris yra jam natūralus ir autentiškas. Todėl siekiant užtikrinti tinkamą pagalbą ir savęs supratimą, svarbu geriau pažinti autistinio maskavimosi reiškinį.
Kaip išsivysto autistinis maskavimasis?
Autistinis maskavimasis dažnai išsivysto dar vaikystėje kaip atsakas į aplinkinių reakcijas į autistiškus bruožus. Kai vaikas dėl savo natūralaus elgesio sulaukia kritikos, nuolatinio koregavimo, atstūmimo ar net patyčių, jis išmoksta slopinti šias savybes, kad išvengtų nepriėmimo, skausmo ar nesijaustų „našta“. Tokios patirtys pamažu formuoja įsitikinimą, kad „būti savimi nėra saugu“.
Iš šalies gali pasirodyti, kad maskavimasis padeda – žmogus atrodo labiau „prisitaikęs“, tarsi sėkmingai funkcionuoja darbe, universitete ar santykiuose. Tačiau tyrimai rodo, kad maskavimasis veikia ne kaip funkcionavimo gerinimo priemonė ar sąmoningas bandymas sudaryti teigiamą įspūdį apie save, tarsi apgauti kitus. Tai išlikimo strategija, kylanti iš gilaus poreikio apsisaugoti nuo atstūmimo, diskriminacijos ar nesupratimo. Suaugus šis mechanizmas dažnai tampa automatiniu – žmogus instinktyviai slopina savo autentiškas reakcijas, nebūtinai suvokdamas, kad tai daro. Dėl to ilgainiui gali būti sunku atskirti, kokį elgesį lemia siekis pritapti ar apsaugoti save, o kur – tikrasis „aš“.
Kaip atpažinti maskavimą savyje?
Autistinis maskavimasis gali reikštis įvairiai. Žemiau pateiktas sąrašas nėra baigtinis, tačiau tai vieni dažniausių maskavimo pavyzdžių:
- Sensorinės perkrovos slėpimas. Nepaisote savo diskomforto triukšmingose, ryškiose ar kitais pojūčiais perkrautose aplinkose, kad neatkreiptumėte į save dėmesio ar neatrodytumėte „kitokie“.
- Akių kontakto valdymas. Verčiate save palaikyti akių kontaktą, nors tai kelia įtampą ar diskomfortą. Kartais žiūrite ne tiesiai į akis, o į tašką netoliese, kad atrodytų, jog palaikote akių kontaktą.
- Kitų stebėjimas ir atkartojimas. Stengiatės stebėti, kaip elgiasi kiti – jų judesius, veido išraiškas, balso toną ar kalbėjimo būdą – ir sąmoningai mėgdžiojate juos, kad atrodytumėte labiau neurotipiški.
- Savęs stebėjimas ir vertinimas, kontrolė. Nuolat vertinate ir koreguojate savo elgesį socialinėse situacijose – galvojate, ar atrodote „normaliai“, ar kalbate tinkamai, ar jūsų reakcijos priimtinos kitiems.
- Socialinių situacijų planavimas. Iš anksto ruošiatės bendravimui – planuojate, ką sakysite, kaip reaguosite, kada nusišypsosite ar kaip mandagiai užbaigsite pokalbį.
- Raminančių judesių slopinimas. Slopinate elgesį, kuris padeda nusiraminti (pvz., siūbavimą, rankų judinimą, garsų kartojimą), arba pakeičiate jį socialiai priimtinesniais judesiais, tokiais kaip kojos judinimas ar tušinuko maigymas.
- Kalbos ir interesų kontrolė. Stengiatės nekalbėti apie savo mėgstamas temas, kad nepasirodytumėte per daug įsitraukę, nuobodūs ar „keisti“, arba domitės temomis, kurios įdomios kitiems, kad geriau pritaptumėte. Taip pat jūsų interesai gali būti socialiai priimtinesni (pvz., gyvūnai, psichologija, literatūra)
- Siekis atitikti neurotipinio pasaulio standartus. Stengiatės dirbti pilnu etatu, lankytis renginiuose, palaikyti aktyvų socialinį gyvenimą net matydami, kad tai kenkia jūsų sveikatai.
Kuo maskavimasis naudingas – ir kokia to kaina?
Trumpuoju laikotarpiu maskavimasis gali turėti tam tikrų privalumų – padėti gauti darbą, prisitaikyti darbovietėje ar mokymosi įstaigoje, jaustis laisviau socialinėse situacijose, išvengti patyčių ar net susirasti draugų. Tačiau maskavimasis reikalauja didžiulių vidinių resursų: žmogus nuolat analizuoja aplinką, stebi kitų elgesį, svarsto, kaip atrodyti „tinkamai“, ir kartu kontroliuoja savo kūną, kalbą bei emocijas. Tai primena nuolatinį „socialinį budrumą“ – smegenys dirba visu pajėgumu net tada, kai išoriškai žmogus atrodo ramus. Dėl to autistiški žmonės dažnai jaučia stiprų išsekimą po socialinių situacijų, bendruomenėje vadinamą „socialinėmis pagiriomis“.
Kai žmogus nuolat spaudžia save gyventi pagal visuomenės taisykles – pavyzdžiui, dirbti pilnu etatu ar viską atlikti per nustatytus terminus – nepaisydamas savo realių galimybių, tai dar labiau didina vidinę įtampą. Toks gyvenimo būdas alina organizmą ir ilgainiui gali lemti tiek fizinės, tiek psichikos sveikatos pablogėjimą. Tyrimai rodo, kad kuo maskavimasis intensyvesnis, tuo didesnė rizika patirti emocinį išsekimą, depresiją ar nerimą. Galiausiai gali išsivystyti autistinis perdegimas, kai net kasdienės užduotys tampa per sunkios, nebelieka jėgų maskuotis, o savižudybės rizika padidėja
Nuolatinis savęs slėpimas taip pat gali lemti tapatumo krizę, žemą savivertę, gėdos jausmą ar „apsimetėlio sindromą“, kai kyla abejonės dėl savo autistiškumo. Dėl to gali būti sunkiau gauti diagnozę, nes autizmo tampa nematomu net specialistams. Maskavimasis taip pat trukdo kurti tikrus ryšius – nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad žmogus lengviau pritampa, viduje jis dažnai jaučiasi vienišas, tarsi niekas nematytų jo tikrojo „aš“. Juk kai bendraujame slėpdami save, sunku kurti tikrus, artimus santykius, nes gilaus ryšio patyrimas įmanomas tik tada, kai santykyje su kitu galime būti autentiški.
Kaip galima padėti autizmą maskuojančiam žmogui?
Neuro-afirmatyvus (angl. neuro-affirming), t.y. neuroįvairovę priimantis požiūris į pagalbą autistiškiems asmenims remiasi naujausiais mokslo tyrimais, kurių vieni svarbiausių – studijos apie autistinį maskavimąsi. Jos atskleidė, kad vien normatyvinių įgūdžių mokymas nėra veiksminga paramos strategija – nors toks žmogus atrodo labiau neurotipiškai vidinė kančia dažnai tik stiprėja ir kai kuriais atvejais gali baigtis savižudybe.
Ilgą laiką maskavęs autizmo bruožus žmogus dažnai praranda ryšį su savimi ir sunkiai įvardija, kas jis yra, kai nesimaskuoja. Todėl svarbu, kad jis turėtų saugią ir priimančią aplinką, kur galėtų geriau pažinti savo autistiškumą – suprasti, kurie poreikiai, pojūčiai ar elgesio bruožai yra natūralūs, kylantys iš vidaus, o kurie susiformavo bandant pritapti. Šiame procese mokomasi atliepti savo tikruosius poreikius, stiprinti teigiamą požiūrį į autistiškumą. Taip pat svarbu suprasti, kada ir kodėl kyla noras slėpti autizmo bruožus, o kokiomis aplinkybėmis ir su kuo jaučiamasi saugiai būnant savimi.
Visgi, tikslas nėra visiškai atsisakyti maskavimosi. Kartais jis gali būti reikalingas, nes padeda išgyventi neurotipiškame pasaulyje ir jaustis saugiau. Todėl svarbu mokytis jį taikyti sąmoningai, o ne automatiškai – savęs klausiant, kuriose situacijose maskavimasis vis dar reikalingas ir ar tai nekenkia jūsų fizinei ir psichologinei gerovei. Pamažu verta plėsti erdves ir žmonių ratą, su kuriais galima būti atviram ir autentiškam, pradedant nuo vietų ir žmonių, šalia kurių jaučiamasi saugiausiai. Taip pat vertinga apsvarstyti, kokį atsiskleidimo būdą ir kada pasirinkti: ar dalinį – kai išsakomi tik sunkumai bei poreikiai neįvardijant autistiškumo, ar pilną – kai atskleidžiamas ir pats autistiškumas.
Taigi, autistinis maskavimasis nėra „lengvas autizmas“ – už gebėjimo atrodyti „neautistiškai“ dažnai slepiasi stiprus nerimas, išsekimas ir vidinė įtampa. Atsimaskavimo kelias gali būti ilgas – visgi tai lėtas savęs pažinimo ir priėmimo procesas. Pasirinkus žengti šiuo keliu, ilgainiui atkuriamas ryšys su savimi ir pradedama gyventi pagal savo autentiškus poreikius, taip pat atrandamos saugios erdvės ir žmonės, tarp kurių galima būti savimi. Tai mokymasis kurti gyvenimą, kuriame mažiau energijos skiriama pastangoms slėptis ir pritapti, o daugiau – tam, kas iš tiesų jums teikia džiaugsmą: santykiams, pomėgiams, kūrybai ar poilsiui.
Indrė Muraškaitė sveikatos psichologė