Pogimdyminė depresija – pripažinimas ir stigma
Nors motinystė dažnai vaizduojama kaip vienas gražiausių gyvenimo etapų, daliai moterų ji sunkiai pakeliama. Geriau jaustis nepadeda tiek žiniasklaidoje, reklaminiuose leidiniuose, tiek „tiesiog ore tvyrantis“ motinystės kaip ypatingos, dažnai išskirtinai teigiamos patirties vaizdavimas. Šviesios spalvos, pūsti žandukai ir palaimingo veido moters įvaizdis besilaukiančioms moterims siūlo iliuziją, kad motinystė – savaiminis, nesudėtingas ir nereikalaujantis didelių pastangų virsmas. Gimus kūdikiui, minėtas paveikslas ir susikurti lūkesčiai keičiasi. Šalia švelnių, pastelinių spalvų sau vietos ieško ir blankūs buitiški bei labai žemiški reikalai, kuriuos sunku pastebėti matant kitas kūdikius sūpuojančias moteris. Gali susiformuoti klaidingas įsivaizdavimas, kad „kitos susitvarko puikiai“, „kitoms tai išeina natūraliai, savaime“ ir kad „kitos neišgyvena tokios vidinės sumaišties kaip aš“. Apie šias neatitiktis kalbėti ir prisipažinti nedrąsu, o tai tik padidina atskirties ir vienišumo jausmą.
Pogimdymine depresija gali susirgti bet kuri moteris. Nesvarbu, ar tai pirmas ar vėlesnis gimdymas, ar giminėje yra buvę pogimdyminės depresijos atvejų, ar tai buvo be galo laukiamas ar nelaukiamas kūdikis. To negalime prognozuoti. Tačiau būdami budrūs ir jaurūs sau bei moterims šalia, galime laiku atpažinti pirmuosius signalus ir pripažinti sau, kad reikalinga pagalba. Tai ir būtų pirmasis ir be galo svarbus žingsnis. Kartais jis ir yra pats sunkiausias.
Vienas iš požymių, kad iš tikrųjų pripažįstate ir priimate savo būseną, yra tai, jog apie savo išgyvenimus galite atvirai papasakoti žmonėms, kuriais pasitikite. Jei taip nėra, verta savęs paklausti, ką ir kodėl bandote paslėpti nuo savęs ir kitų. Turėti sunkumų nėra gėdinga, nors juos imtis spręsti gali prireikti drąsos. Paprastai moterys, gerokai pagerėjus būsenai, gailisi, kad pagalbos nesikreipė anksčiau ir tiek daug savo gyvenimo laiko praleido kentėdamos, nors tai nebuvo būtina. Tad nelikite vienos!
Dažnai moterims kreiptis pagalbos į artimuosius ir specialistus trukdo nuostata, kad „turiu susitvarkyti pati“. Ir nors yra dalykų, kuriuos neišvengiamai teks daryti pačiai, nė vienas nesame visagalis. Tad nereikėtų sau kelti neįgyvendinamų reikalavimų. Dantis išsivalome, tačiau patys jų sau netaisome, taip ir su psichikos sveikata. Pogimdyminė depresija nėra įprasta situacija, jos pasekmės gali būti pernelyg skaudžios, tad leiskite sau prašyti pagalbos.
Nemaža dalis moterų aiškiai supranta, kokį sudėtingą laikotarpį išgyveno, tik tuomet, kai būsena pradeda gerėti. Artimiesiems svarbu atkreipti dėmesį į tai, kad moteris gali neturėti nei vidinių resursų pamatyti savo būseną iš šalies, nei jėgų kreiptis pagalbos.
Ypač sunku moterims sau ir kitiems pripažinti, kad joms kyla minčių, jog gali pakenkti kūdikiui. Jos jaučiasi blogos mamos, kaltina save ir dar labiau užsisklendžia, o tai tikrai nepadeda nuraminti nei vidinės sumaišties, nei buitinių rūpesčių. Žinoma, tai nereiškia, kad negatyvios mintys bus įgyvendintos, tačiau rimtas ženklas, jog moteriai yra itin sunku ir artimųjų bei specialistų pagalba yra būtina.
Aušra Mockuvienė, Depresijos gydymo centro įkūrėja ir psichologė
psichologė Jurgita Stasiukynienė
DEPRESIJOS GIDAS
Patiriantiems depresiją
Artimiesiems
Depresijos įveikimas